"the last entry" or "never say never"

it was nice to be here.
but times change we grow and we cannot be no longer here.

Migle fell deep into philosophy and social political sciences.
Auste fell somewhere else, but you can follow her here, if you are interested.

Good luck !

life is life

besos.

our friends --1

what are our friends doing ?

Romas is looking for money to make his dream come true - the ambitious young guy has a story that is going to banned in Lithuania. he believes that cinematography is the way to express ones' thoughts. so let us help him !

follow the link to his website for further information : http://www.pornomelodrama.com/

maži filmukai

mano mieli draugai pridarė gražių dalykų.
štai ką Linas suanimavo savo tipografijos paskaitai:

duona avi from Linas Dabriska on Vimeo.

o štai šitai skirta kviesti į Video kursus, organizuojamus Meno avilio nuo vasario ketvirtos dienos. mūsų mažytė Mėta po truputį tampa žvaigžde. filmavom mes su Linu šį rudenį, montavo RasaJ. ateikit ateikit į kursus, kuriuos veda šaunūs lektoriai - Rasa ir Linas !

Videokursai from Meno avilys on Vimeo.

interviu su Kęstučiu Kasparavičiumi

tik šiandien sužinojau, kad mano interviu su iliustratoriumi Kęstučiu Kasparavičium, kurį dariau pernai prancūzai pagaliau patalpino sur ligne :)
kas moka prancūziškai - galima skaityti čia
kam šiaip įdomu - galiu atsiųsti ir lietuviškai.

vėl Paryžius, vėl nauji dalykai

.prisimenu blogą beveik tik kai grįžtu į Paryžių....

šiandien buvau NEREALIOJ parodoj apie Lanternes magiques cinematekoje. žiauriai gaila, kad labai trumpai teko pabūti, atėjau tik valandai likus iki uždarymo. visada taip - galvojau, trumpai apibėgsiu, o buvo tiek daug į ką žiūrėti !

žodžiu nuo XVII a. istorijos iki prispalvintų ir pripaišytų stikliukų, ir įvairiausių temų: istorinės, katalikiškos, abstrakčios, erotinės ir tt. žiauriai fainas principas, kad jau XVIII-XIX amžiuje galima buvo žiūrėti į primityvius judančius piešinukus, t.y. kiną, arba bent jau animacijos pirmtaką. kokių tik pvz žmogaus kūno detalių judinimo būdų neprisigalvodavo ! o 16 ar 35 mm juostas pasigamindavo patys iš kartono. net neįtikėtina kaip smulkiai smulkiai į vieną kadrą šitiek pripaišydavo. labai norėčiau pamėginti. dar įdomu, su kokiais dažais paišydavo (dažai buvo eksponuojami, bet daugiau paaiškinimų neradau).

žodžiu tie maži minimaliai besisukiojantys paveikslėliai jėga, bet dar faina, kad kaip tik ištaikiau, kai rodė "optinį teatrą" - (projekcijonistas matytas nors užmušk, tikrai esu gėrusi su juo alų pernai) - su gyvu įgarsinimu šiek tiek erotinį filmą, kur projekcionistas pats rankomis traukia kartoninę kino juostą ir sukinėja didžiulį veidrodį, nuo kurio vaizdas projektuojamas, ir dar gyvai įgarsina.

visko neišpasakosiu - nes visi tie kadriukai nerealiai kruopščiai ir sumaniai padaryti. bet man labai labai labai patiko Jose Antonio Sistiagos ir jo mokinio Normano McLareno ranka piešti filmai (beje buvo ir Brakhage pora juostų gabalėlių). negalėjau atsižiūrėti. kai kur sužymėta po kadriuką, kai kur ne, bet visur ištisai prispalvinta įvairių apstrakcijų, formų, o kokios spalvos ! nepaprasta. čia jutūbas. man tik kartais tokie filmai teikia daugiau įspūdžio, jei nejuda. arba čia tik prasta kokybė:


ir dar - o to nesitikėjau - pamačiau ir garsiojo Anthony McCall vieną darbą - "You and I, Horizon". atsimenu, pernai niekaip negalėjau suprasti, kas tokio ypatingo tam "Light describing a Cone" (nuo kurio, beje ir kilo eksperimentinių filmų distribucijos kompanijos Paryžiuje - LightCone pavadinimas), kai rašiau bakalaurinį. o šiandien, jau buvau turbūt paskutinė parodoj, dar galvoju, greit užsuksiu į tamsų kambariuką, net nepažiūrėjau, kas ten. o ten tas darbas. įspūdis nerealus - patenki į juodą dūmų kalbariuką, kuriam ant sienos pora baltų linijų, o visa ta juoda erdvė lyg perskrosta erdvinių plokščių. ne šito pasaulio,o kažkos 3d jausmas - tikrai įspūdinga !

Pipas

Vakar su Rasa ėmėm interviu iš Pipo, kuris Vilniuje viešėjo kelias dienas. Tiksliau gal ji daugiau ėmė:) Bet šiaip Pipas priskaitė Vilniuje nerealiausių paskaitų, prirodė filmų visokių kartu su Jackie Raynal - žodžiu buvo visai neblogai, ir įkvėpimo, ir naudingų patarimų galima gauti - o tai gerai.
Artimu metu gabaliukus iš interviu patalpinsime čia - ten daug naudingų patarimų ne tik apie filmus, bet ir apie video, laboratorijas, filmavimo ir ryškinimo technikas.
Aš tuo pačiu prisimenu ir savo interviu - bendresnio pobūdžio - apie eksperimentinį kiną ir Joną Meką --> čia.
Kodėl prisiminiau - nes - neįtikėtina, kaip žmogus gali kaskart papasakoti tiek daug naujų dalykų! Aš rodos jau esu kalbėjus ir kalbėjus su Pipu apie tuos pačius dalykus, bet jis kaskart dar nauja ištraukia, dar vėl kažka kitaip papasakoja ir vėl įdomu. Jėga !
Prie to paties dar prisiminiau austrus Radian ir jų Transistor. Nežinau, kaip čia patalpinti muzikos, bet muzika labai gera:) čia gal galima biškį paklausyti..

Eksperimentinis kinas (vėl) ir kiti nesusipratimai

po ilgos pertraukos.

jau kuris laikas vėl apsistojau mielam senajam Vilniuj. nors vis dar sutinku žmonių, kai dialogas būna maždaug toks:
- o! labas. tai jau grįžai
- mmm, na taip, maždaug prieš pusę metų
- aj, tai likai, o galvojau ten buvai tik trumpam grįžus.
toks jausmas, kad pati to nenorėdama, esu savaime sutapatinta su paryžium, emigracija, ardarkažkuo. na, bet tai juk ne esmė.
Esmė yra ta, kad ir Vilniuj yra kur pamatyti eksperimentinį kiną! 52 savaitės ir filmai tiesiai nuo juostos - super. tai užvakar ir nuėjau į vieną iš tokių seansų: legendinį Ken Jacobs, Tom Tom the Piper's Son, vienas pirmųjų found-footage filmų. Žodžiu, puikus filmas. Ir dar puikesnis kino seansas. O gal dar tiksliau, žmonės nelabai suprantą, ko tikėtis.. Kartu viską sudėjus išėjo gan linksmas Jacobso, projekcionisto žiūrovų performanas. Iš elementų:
- projekcionistas kažkur kas 10-20 min. tikrino, ar gerai suvestas fokusas;
- kol filmo pradžioj rodė originalią (neiškraipytą) Tom Tomo versiją, salėje žmonės tik šnibždėjosi, ar tikrai visas filmas begarsis..;
- Jacobsui pradėjus eksperimentuoti su zoomu, juostos triukšmais ir šiaip gliučint, išėjo kokie šėši septyni žmonės, visu balsu piktindamiesi;
- toliau sekė ir kitų žmonių pasipiktinimai balsu bei kitoks prunkštimas;
- salę paeiliui palikinėjo vis daugiau ir daugiau žmonių;
- pirmoji ritė baigėsi, projektuotojas keitė reelą, dar keli žiopliai nesusiprato ir apsidžiaugė teisėtai galį palikti salę;
- salę paliko net menininkė Laura G.;
- pasibaigus antrąjai ritei, salėj sėdėjo 3 žmonės.
Nežinau, man nuoširdžiai patiko filmas. Gal tie besikeičiantys juodai balti plotai nieko ir nenori perduoti, bet nevalingai jaučiu, kad jie make sense. Gal aš kažko nesuprantu.. ? Arba įtikinėdama kažką, kokie geri eksperimentiniai filmai atrodau lyg "snobė" ar pan. Velnias.

daug klausimų apie tai. ir dar daugiau neperskaitytų knygų.
bet štai interviu, kuris šiaip jau daug ką paaiškina.